Naujienos

Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos. Norime rasti tokį bendravimo su vaikais stilių, kuris leistų visa tai suderinti.

Medicinos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė, remdamasi klinikinės raidos psichologe Diana Baumrind, išskiria 4 auklėjimo stilius: autoritarinį, autoritetinį (arba autoritetingą), viską leidžiantį ir neįsitraukiantį.

Griežtai ir be jokių kompromisų

Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Net jei paaiškinimai yra pateikiami, jie yra nediskutuojami, neinterpretuojami ir nekeičiami.

Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Be to, tėvai labai greitai reaguoja į bet kokį vaiko elgesį.

Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, – teigia S. Cimbalistaitė.

Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.  Netgi artumas, kuris atsiranda tarp vaiko ir tėvų, gali būti vadinamas pseudoartumu, nes yra paremtas vaiko baime.

Tariamės, bet brėžiame ribas

Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Nors ir vyrauja aiškios taisyklės, tačiau tėvai yra pakankamai lankstūs jas keisti, peržiūrėti, argumentuoti.

Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. Be to, tėvai yra labai įsitraukę į vaikų gyvenimą, dalijasi patirtimis, išgyvenimais.

„Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, – pabrėžia psichologė.– O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. Tokie vaikai neretai pasižymi didesne saviverte.“

1. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai – normalu. Sunkumai, anot psichologės, yra normalus dalykas bandant išlaikyti sveiką santykį su vaiku.

Leidžiam viską, ko vaikas nori

Jei šeimoje vyrauja viską leidžiantis stilius, tėvai leidžia vaikui gyventi be jokios aiškios struktūros, nėra nustatytų elgesio ribų arba jos labai silpnai suformuluotos ir beveik neįgyvendinamos.

Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. Abiem atvejais vaikui rezultatai yra neigiami.

„Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Elgesio standartų šie vaikai dažniausiai ieško bendraamžių grupėje, o su autoritetais konfliktuoja“, – pastebi psichologė.

Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Tačiau specialisto akimis, toks elgesys nebūtų laikomas privalumu.“

Duodame visišką laisvę

Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Vaikai jaučia visišką laisvę, tėvai tarsi nesikiša į jų gyvenimą.

Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. Neįsitraukusių tėvų vaikai stokoja savitvardos, prastai save vertina, taip pat yra mažiau kompetentingi nei jų bendraamžiai.

„Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, – sako S. Cimbalistatė.

Ar nesame tėvai „sraigtasparniai“

Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. t.)

„Žinoma, jog tokia perdėta kontrolė neigiamai veikia vaiką, jis gali turėti žemą savivertę, nepasitikėti savimi, kadangi tėvai jam nesuteikia galimybės būti savarankiškam, dėl to atsiranda sunkumų valdant arba atpažįstant savo emocijas, nes dažnai tą už vaikus padaro tėvai (pasako, kaip vaikas jaučiasi, kaip turėtų jaustis arba kaip neturėtų jaustis)“, – pastebi psichologė.

Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais. Vaikas nemoka megzti socialinių santykių, nuolat jaučia nerimą, kurį neretai pabando nuslopinti vartodamas psichoaktyviąsias medžiagas.

Ar dirbame kaip komanda

Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, neretai būna, jog tėčiai atiduoda atsakomybę mamai, sakydami, jog kaip ji pasakys, taip ir bus, tačiau, kai mamos nepasiduoda ir nenusileidžia, tuomet ta pozicija atitenka tėčiui“, – sako psichologė.

Jos nuomone, kai nevyksta komandinis darbas, vaikai išmoksta manipuliuoti vienu ar kitu šeimos nariu, jau žinodami, kuris iš jų bus „blogasis policininkas“ ir reikalaus laikytis taisyklių, o kuris „gerasis policininkas“, leisiantis jas pažeisti.

Natūralu, kad tėvai turi skirtingas vaikystės patirtis, gali skirtis jų požiūris į auklėjimą, tačiau svarbiausia yra surasti tokį kompromisą, kuris tiktų tėvams bei būtų palankus vaikui ar vaikams.

Psichologė S. Cimbalistaitė pabrėžia: „Jeigu komandinio darbo nėra, vaikas sumišęs, susilpnėjęs jo požiūris į taisykles, padidėję konfliktai šeimoje, prasidėjusios manipuliacijos bei atsiradęs nesaugumas.“

Ar problema lepinantys seneliai

Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologės nuomone, lepinimo poveikis priklauso nuo šeimos: „Vienus lepinimas tenkina, nes vaikas šeimoje elgiasi pagal taisykles, klauso savo tėvų, senelių lepinimas jo elgesio namuose nepakeičia, o kitiems kartais gali kilti sunkumų, kuomet vaikas ir savo biologinėje šeimoje pradeda atsipalaiduoti, elgtis taip, kaip pas senelius, lyginti senelių ir šeimos auklėjimą, reikšti nepasitenkinimą dėl vienodų taisyklių nebuvimo, ir taip gali kilti konfliktų.“

Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini. Taip pat galima kalbėtis ir su vaiku, paaiškinti, kodėl seneliai auklėja vienaip, tėvai kitaip, kodėl svarbu gebėti prisitaikyti prie skirtingų taisyklių, ko tai moko, kokius įgūdžius lavina.

Dėl ko ateiname į psichologo kabinetą

Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Mažiausiai tenka susidurti su neįsitraukiančiu auklėjimo stiliumi.

Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kita. Šioje situacijoje tėvai dažnai sutinka vaikui leisti daryti tai, ko jis nori, užuot reikalavę, jog vaikas ruoštų pamokas, laikytųsi dienotvarkės, ugdytųsi laiko planavimo įgūdžius, kūrybiškumą.“

Silpnai suformuluotos ribos, jų neįgyvendinimas ir atveda tėvus į psichologo kabinetą patarimų, kaip tapti autoritetingesniais tėvais.

Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. Dažnu atveju tėvai sako, jog šaukia, kad išgirstų, baudžia, pyksta.

„Tai yra klaida, – pabrėžia psichologė. – Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia – išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas. Kai su tėvais išsiaiškinam, kaip reikėtų bandyti reaguoti, ir tokia situacija nutinka – dažniausiai girdžiu, jog pavyko  problemą išspręsti be didelių ginčų.“